Ji, jie ir jų Paryžius

Man patinka Ievos Mekšrūnaitės Feisbuko siena – Ieva rašo apie madą, architektūrą, meną. Kartais ji rašo apie savo vaikus. Apie keliones.

Ieva yra mėgstamiausia mano fotografė. Jos nuotraukos man sukelia Stendalio sindromą – nuo vienu metu užgriuvusio per didelio kiekio grožio objektų man svaigsta galva, pritrūksta oro ir apima keistas ekstazės jausmas. Turiu pasakyti, panašiai jaučiuosiu ir kalbėdama su ja apie tėvystę ir jos vaikus.

Kiekvieną pavasarį Ieva su sūnumis Jonu (8 m.) ir Martynu (5 m.) keliauja trise. Paryžių jie pasirinko jau ne pirmą kartą, nes, sako Ieva, “pažįstu šį miestą, o tai svarbu keliaujant su vaikais”. Jų kelionė truko dešimt dienų.

Aš paklausiau Ievos apie būsenas ir iššūkius Paryžiuje, apie aplankytus muziejus ir, žinoma, apie maistą.

Processed with VSCO with a9 preset

Ar Paryžius vis dar toks pat romantiškas, kai vyksti į jį viena su vaikais?

Negaliu pasakyti – romantiškus vadinčiau santykius tarp žmonių, o su vaikais ieškai kažko kito nei romantika. Paryžius yra žavus kaip jaunystė, o miesto kaip ir jaunystės negali turėti visam laikui. Mane traukia įspūdinga Paryžiaus architektūra, gatvės ir mados kultūra. Greičiausiai romantikai reikalingi du įsimylėję žmonės, o man svarbiau, kad būtų įdomu, ir tai galiu patirti su vaikais, su jų naujomis įžvalgomis.

Mano kelionių tikslas – kad vaikai pajustų, kad galima gyventi kitaip, kad keliauti nėra baisu, kad miestai būna dideli, kad kažkada juose gyveno karaliai, kad pasakos yra tikros, kad žmogui nėra ribų – jis pats jas nusibrėžia. Visa Europa man yra vienas didelis miestas, aš ją organiškai suvokiu, todėl man nebaisu joje.

IMG_0205 (002).JPG

Su kokiais iššūkiais susidūrei skrisdama ir gyvendama Paryžiuje?

Nemokėjau su savo vaikais pavalgyti, nes einant turistiniais keliais, visas maistas – tik turistinis. Su vaikais reikėtų, kad būtų patogi vieta, kad nebūtų per daug žmonių. Be to, vienas vaikas valgo viena, kitas – kita… Vaisių ir uogų pirkdavome kiekvieną dieną. Viešbutyje pusryčių neužsisakiau – nusipirkome vienkartinių indų, dribsnių ir pieno – ir taip vaikai kiekvieną rytą patys save pamaitindavo.

Processed with VSCO with q3 preset

Ar turite ritualų skrendant?
Neturime, bet mes visi trys nepasidaliname, kuris lėktuve sėdės prie lango. Deja, šį kartą man nepavyko pasėdėti… Tai ne ritualas, bet vaikams visada liepiu patiems susidėti kuprines ir pasiimti įdomią “tik akims” skirtą knygą bei miegojimo žaislą, kuris ramina. Žinoma, su savimi turiu ir Ipad’ą – just in case – o ji visada būna.
Kokius Paryžiaus muziejus aplankėte?

Iš meno muziejų – tai Centre national d’art et de culture Georges-Pompidou:

IMG_2577

Palais de Tokyo:

IMG_2574

Musee Quai Branly:

IMG_2581

Iš pažintinių ir istorinių muziejų aplankėme L’Aquarium de Paris:

IMG_2580

Hôtel national des Invalides:

IMG_2578.JPG

Galerie de Paléontologie et d’Anatomie comparée:

IMG_2579

Galerie de Minéralogie et de Géologie:

18450241_10154484440406889_2035733256_n

Musée de la Chasse et de la Nature:

IMG_2576

Jardines de Luxemburgo ir Jardin des Plantes:

IMG_2582

Kurioje Paryžiaus vietoje gyvenote? Kas dažniausiai būdavo jūsų pietų meniu?

Gyvenome beveik Rue de Buci gatvėje, kuri yra Saint Germain rajono širdis arba arčiau širdies. Kiti gal nesirinktų tokios turistinės vietos, bet man ji labai jauki. Legenda pasakoja, kad Rue de Buci turguje apsipirkdavo Pikasas. Ten yra mėsos ir sūrių turgeliai, kurių neleidžia fotografuoti patys pardavėjai. Turbūt, kad palaikytų savo paslaptį ir legendą, jie pyksta ant kiekvieno, kuris taikiai pritupia su fotoaparatu – mačiau net, kaip vieną žmogų aplaistė vandeniu… Iš čia atsirado mano meilė PAUL kepyklos kepiniams – nuo jų Palmier sausainių esu priklausoma. Vaikai rinkdavosi sūrius bretzel. Valgydavome crepes pas gatvės kepėjus, burgerius kavinėse, “tarp muziejų” gerdavome limonadą. Ir valgėme daug ledų tik pas pačius geriausius GROM, AMORINO.

Processed with VSCO with q3 preset

Kokias vaikų auklėjimo tendencijas pastebėjai Paryžiuje?

Nepastebėjau jokių išskirtinių tendencijų – gal tik tai, kad vaikams leidžiama daugiau, bet jie ir elgiasi geriau, turiu omenyje, nesielgia netinkamai. Tiesa, vaikus ten tikrai mažiau rengia, o mergaitės būna su lengvais bateliais. Yra viena detalė, kuri pas prancūzus man labai patinka – jų mergaičių palaidi plaukai. Jie būna ant viso veido, ir tai, turbūt, man yra tarsi Prancūzijos simbolis.

Kuris dienos laikas būdavo fainiausias?

Maloniausia būdavo, kai atskleidi užuolaidas, o ten saulė. Gali nieko neveikti, tiesiog būti mieste.

Planuodavau, kad pusę dienos sąžiningai vaikščiosime, o kitą pusę skirsime “žaidimams ir ledams”. Beveik kiekvieną dieną, po muziejų, grįžę į viešbutį, žiūrėdavome filmą ir valgydavome picą, nes atostogos tokios ir yra. Jei grįždavome anksčiau, tai pailsėdavome su filmu, o vakare eidavome valgyti blynelių ir tada užstrigdavome komiksų parduotuvėje valandai kokiai, o gal ir dviem… Paskęsdavome ten, tarp visų kitų normalių ir nenormalių žmonių, “priklausomų” nuo iliustracijos.

martynas

Ką patartum keliaujančioms su vaikais? Kas tokioje kelionėje yra svarbiausia?

Neturiu ypatingų patarimų. Kiekvienas atvejis yra kitoks. Jei jau susiruošei keliauti, tai ir keliauk, nes, vadinasi, tiki savim, kad gali. Svarbiausia yra nebijoti savo vaikų, nebijoti pašaukti jų viešoje vietoje. Nes kartais galioja tik džiunglių įstatymai, o tavo vaikas geriausiai tave girdi.

Savo vaikais reikia pasitikėti. Aš palikdavau vieną Joną arba abu vaikus laikraščių parduotuvėje, kol pati nueidavau kavos į kitą gatvės pusę. Gal kiti sakytų, kad taip yra negerai, bet esu su vaikais sutarusi, kad jie laukia manęs ir viskas. Tiesa, patarčiau padaryti pakabukus su vaikų vardais, tėvų telefonais, o aš dar pridėjau viešbučio, kuriame gyvenau, adresą. Nes, galbūt, pats gali būti tikras dėl savęs ir savo veiksmų, bet visada įvyksta netikėtų situacijų.

Manau, kad svarbiausia tokioje kelionėje paaiškinti vaikams, o, teisingiau, išsiaiškinti su vaikais, kad mes būsime svetimoje vietoje, kur yra kita kalba, todėl reikia žiūrėti tėvų, jausti ir girdėti, ką jie daro ir sako. Tą patį turi daryti ir tėvai – jausti, ką sako ir veikia jų vaikai.

Labai svarbu keliaujant nepraleisti valgymo laiko. Jei vaikai praalksta, reikia sėstis ir valgyti, nes pyktis gali sugadinti visą dieną. Vandenį ir kažkokį užkandį turėdavau visada su savimi, nes, jei reikia eiti toli iki objekto, vaisius ar gėrimas labai pakelia nuotaiką.

Processed with VSCO with p5 preset

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: