Kodėl reikėtų skaityti Katie Kirby ir gerti džiną

Viename Katie Kirby feisbuko įraše matome mamą – moterišką Playmobil figūrėlę, sėdinčią virtuvėje prie stalo. Ji sėdi viena, jos vyro dar nėra namuose, o vaikai žiūri filmuką. Ant stalo padėtas žalias gėrimas ir taurė. Įrašo tekstas skelbia: “penktadienio vakarai yra filmo vakarai, ir mama tikėjosi įkalbėsianti vaikus žiūrėti kai ką naujo <..>, jai patiktų žiūrėti bet ką, tik ne filmuką “Troliai”, kurį ji yra mačiusi maždaug 2472 kartus, ir šio filmo garso takelis daro mamą nerimastinga ir pikta. <…> Suknistas mano gyvenimas, pagalvoja mama ir atsitraukia į virtuvę, kur klausysis Justino Timberlake’o pasitelkdama Cabernet Sauvignon.”

IMG_0017
Nuotrauka iš Facebook paskyros – Hurray for Gin

Katie Kirby kūryboje daug džino, slengo ir sarkazmo; dėl šios priežasties, turiu prisipažinti, Katie tekstus gali tekti prisijaukinti. Ir tada suprasite, kad nėra kito tokio blogerio, kuris tiksliau nei Katie perteiktų tėvystės egzistencines problemas; galbūt čia nėra nei alkoholio, nei suknisto-mano-gyvenimo, tik daug neatpažintų, nepažintų ir pažinimui nepasiduodančių situacijų, į kurias mes reguliariai papuolame kaip tėvai. Kartais man rodosi, kad knygoje “Valio džinui”, kurią aptarsiu, nėra net tėvystės, kad knyga – apie gyvenimą “kaip vieną ilgą prieštaravimų seką. Ir tada tu miršti” – rašo Katie.

Tai, ko nematome

Knygos pradžioje autorė praneša, kad “Valio džinui” bus apie jos “kelionę į šeimą”. Žodį “kelionė” vėliau ji naudoja kalbėdama apie dalykus, kurių nematome ir apie kuriuos nemokame kalbėtis: “lengva žiūrėti į nėščias moteris ir atrodytų sėkmingas šeimas bei galvoti – “vau, jie turi viską, argi ne?”. Bet jei jūs esate zonoje, kurioje desperatiškai trokštate vaiko, <…> jums pradeda rodytis, kad visi aplinkui turi tai, ko neturite jūs. Bet tai, ko jūs nematote, yra jų kelionė: jūs nematote metais besitęsiančio nevaisingumo gydymo, nepavykusių IVF procedūrų, persileidimų ir … [kitų dalykų]”. <…> “Esmė ta, kad daugelis tėvų įveikė nemažai asmeninių sunkumų, kad atsidurtų ten, kur yra dabar – tikėkimės laimingoje vietoje. Mes – tikrai taip” – prisipažįsta Katie.

Savo asmeninę kelionę ji padaro matoma, bet knyga netampa tik dar viena skausminga istorija, kurią turime perleisti per save – kiekvienas skyrius, kiekvienas žodis čia, atrodytų, tarnauja Katie kuriamam pasakojimui, kurio esmė yra parodyti, kad esame visai normalūs žmonės ir normalūs tėvai: net jei patyliukais keikiamės į šaldytuvo šaltį, pasižymime nuline kantrybe ir dažnai spoksome į telefono ekranus galvodami apie pabėgimą. Katie man įrodo, kad tas nematomas mūsų gyvenimas yra toks panašus ir nuspėjamas, jog tikrai galime apie jį pasikalbėti, ir priemonės iš “F” raidės tam yra labai tinkamos.

Tėvystė, sau pakankama

Pterodaktilis teigia, kad “pagrindinis Katie tikslas rašant knygą ir buvo “<…> nuožmi kova su dažną mūsų persekiojančia motinystės ar tėvystės kalte”. Iš tiesų, Katie sako, kad “vienintelis dalykas, dėl ko turėtume jaustis kalti, yra kaltės jausmas”. Aš knygos pagrindinę žinutę perfrazuočiau taip: toks [tėvas], koks esi, esi pakankamas. Net jei dažnai abejoji savimi, kai tai nereikalinga, net jei negali džiaugtis kiekviena minute, bet tai tiesiog neįmanoma, net jei kartais užsirakini vonioje, kad galėtum suvalgyti savo mylimą šokoladuką….. Ar tai tu? Atsipalaiduok – esi pakankamas! Ar bandei kada sprogdinti burbulinę plėvelę?

Viename knygos skyriuje Katie klausia savo vaikų, ar jie mano, kad ji yra gera mama. Vaikai atsako, kad ji yra geriausia mama, nes: ji juos pamyluoja, ji turi veidą ir geltonus plaukus, penktadieniais ji pagamina braškių kokteilį ir, galiausiai, ji nuperka Lego. “Taigi, panašu, kad tėvystė nėra apie tai, kaip viską atlikti teisingai. Ji yra apie tai, kaip geriausiai išlaviruoti esamoje situacijoje ir suprasti, kad jei tavo vaikams yra šilta, gera, jie yra mylimi ir laimingi, vadinasi, tu jų nenuvylei”.

X faktorius ir kiti faktoriai

Mūsų (ne)tobulą pakankamumą Katie gina visomis išgalėmis. Ji pateikia įvairiausių perspektyvų ir kritikuoja tą beprotišką lenktyniaviavimą tėvystės srityje, kuriame niekas nelaimi (ir socialinės medijos kaltė čia milžiniška). Nuo kada tėvystė tapo konkursu, kuriame tave vertina “profų” komanda? Nuo kada motinystė tapo tokia gėdinga ir komercializuota, kad ją turėtume slėpti ar nuo jos privalėtume “atsijunginėti” artimiausiame SPA salone? Katie piešia karikatūrą, kurioje degina visas [informacines] knygas supratusi, kad šios iš tiesų buvo “jos problemų priežastimi”.

Knygos pabaigoje ji rašo laišką savo vaikams: “paprastas gyvenimas suteikia daug laisvių, mėgaukitės jomis.”  <…> “Nesivelkite į ginčus internete, <…> jūs prarasite daug vertingo laiko bei smegenų ląstelių”. <…> “Aš niekada nenorėčiau jūsų pamatyti realybės šou (nebent tai būtų MasterChef)”. <…> “Ar žinojote, kad tik jūs mane taip prajuokinate? Ar pastebite, kokia išdidžia jūs mane darote kiekvieną dieną? Jūs esate tai, ko aš visada troškau. Aš jus myliu. Visada. Visa savo širdimi”.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: