#3 epizodas: Aušra Paukštytė

[Fb. rugsejo 13]

Tiems, kurie skaito naktimis, bet ne klauso, ir tiems, kurie nori prisiminti, ką pasakė Aušra, išrašiau esminius podkasto epizodo momentus. Buvo labai įdomu ir buvo labai jautru – ačiū, Ausra.

***”apie teatrą “Pradžia”***

Aš: „Aušra įkūrė šią erdvę, kad galėtų pradedančios mamos su kūdikiais susitikti ir gerai praleisti laiką ir šiek tiek atsipalaiduoti, jeigu taip galima pasakyti“.

Aušra: „Visiškai teisingai, galima“ (juokiamės:).

31961492_924140577747219_4853673177487769600_n

***apie socialinį vakuumą***

Aušra: „Tas teatras yra tiesiog forma užpildyti tą mamystės tuštumą – taip, tai yra socialinis vakuumas kelis metus: aš jį patyriau, labai stipriai išgyvenau, dėl to ir rašiau, ir, galiausiai, ta juoda dėžė, kurioje sėdime, yra kaip rezultatas- sprendimas mano atrastos problemos“.

***apie vaikų kultūrinį ugdymą ir tėvų hiperaktyvumą***

Aušra: „Man svarbiausia tai yra pagarba vaikui, ir ką mūsų režisieriai sako, tai – neinfantilinti jo, neploninti balselio: vaikas nėra kažkoks kvailesnis už tave, tai jei tu dainuoji, neturi atrodyti kaip idiotas – požiūris į vaiką turi būti jautrus, išlaikytas ir pagarbus“.

Milda: „…galvoju, kad tas pasitikėjimas, kad vaikas gali priimti ramią, intelektualią informaciją, kad jis išlaikys susidomėjimą.. Man atrodo, mes taip nuvertiname vaikus, galvojame, kad jie neišbus, kad jiems bus neįdomu, o kaip tik jiems įdomiau“.

Aušra: „Kai tėvai pradeda muistytis, tai ir vaikas praranda dėmesį ir pradeda dairytis“.

Milda: „Mes kalbame daug apie vaikų dėmesio nepakankamą išlaikymą, o mes patys – tėvai, esame užaugę hiperaktyvūs žmonės, kurie bando pabėgti į tas išmaniąsias technologijas“.

Aš: „Čia gera mintis, kad reikia save stebėti, kaip tu įvedi vaikus į meną“.

Aušra: „Tai, ką mes čia parodome, trunka 25-35 minutes: vaiko ėjimas į teatrą trunka visą dieną“.

***apie darbą***

Aušra: „…man ta tokia takoskyra, kaip suderinti motinystę ir darbą, o kaip ne? <..> Aš pirmiausia esu kuriantis dalykus žmogus. Ir turiu vaiką. Tai tada ją auginu taip, kaip gaunasi – kažkaip pakeliui“.<…> Aš kol kas nejaučiu, kad gyvenu kažkokiam grafike. Yra dalykai, kuriuos reikia padaryti, susirašai juos – arba spėji, arba ne, ir kitai dienai perkeli“.

„Man patinka žiūrėti į rezultatą iš šono, bet ne būti rezultatu“.

*** kodėl Aušra neberašo***

„Bandžiau šį rytą sugalvoti atsakymą. <…> Pagal liniuotę laike tai buvo atjunkymas: tai buvo visiškai kaip mygtuku išjungta absoliučiai viskas – man pavyko iš ketvirto karto, labai sudėtingas visas procesas, bet aš apie jį nesugebėjau jau net parašyti, nes kai grįžau namo po tų trijų parų, mano vaikas tada pirmą kartą mano akyse patapo atskiru žmogumi“.

„Ir tai yra mano klaida – aš apskritai turbūt neturėjau rašyti. Aš dabar sustojau, nes Aistės, mano dukros, atžvilgiu, yra nesąžininga kalbėti apie santykį su dukra, apie tai, kaip aš jaučiuosiu, kai tas santykis yra apie du ir antrasis žmogus šiuo atveju neturi galimybės pasisakyti“.

„Aš tiesiog galvoju, tu dabar užaugai ir tau paduoda tris tomus socialinės medijos išrašų apie tai, kaip tavo mama ten vargo, verkė, tai tikrai kažką persuktų tavo galvoje, man taip atrodo“.

„Kitas dalykas, labai svarbus šitoj vietoj, buvo būtent viešumas, t.y. kad auditorija pernelyg išaugo, man tas nepatiko – man patiko, kai aš rašiau ir atrodė, kad tu šnekiesi su žmonėmis, ir paskui atsitiko tas, kur tu rašai jau kaip nuo pjedestalo“.

„Ir kitas dalykas, jeigu aš būčiau visą laiką anonimiška, aš galėčiau tęsti, dabar, kadangi ir aš įsidėjau savo veidą, o tas atsitiko su knygos reklama…<…> Kai aš rašydavau, man atrodo, bandydavau susisteminti, pažiūrėti, kaip tai pritampa mūsų visuomenėje, kodėl taip atsitinka tai žmonių grupei, daryti apibendrinimus ir išvadas. Kai atsirado mano veidas, tas dingo. Tada jau: „O, čia Aušra su Aiste tą ir tą padarė“. Tas man nebepatiko, nes staiga tai patapo mano nuomone“.

„Bet paskui prasidėjo, kad, žinai, tavo šeima visa skaito, ir {sako} „ai, bet tavo vyras vis tiek daugiau uždirba, ką tu čia šneki apie moterų teises?”. Gavosi visai ne ta prasmė“.

„Kai nustoji žindyti, persikrauna smegenys ir vėl atsiranda identitetas, ir tu supranti, kad – viskas – mamystė jau praėjo, dabar vėl esu aš, o ką aš galiu nuveikti gyvenime?”.

„Aš nesigailiu, kad rašiau, aš suprantu, kodėl aš tai dariau, tai yra vienintelis išgyvenimo būdas <..> tai buvo mano laikymas galvos virš vandens, tas, kad tu dar kažkiek sugebi pamatyti tą situaciją iš viršaus“.

„Knygos rašymas iš viso buvo terapeutinis: tai buvo egoistinis, o ne altruistinis {dalykas}, nes reikėjo susitikti su žmonėmis, reikėjo išgirsti, kad visiems taip, kad ir taip būna, ir taip – to kontakto paieška, nes tas vakuumas yra labai realus“.

***apie socialinę mediją ir vaikus/vyrus***

„Įsivaizduok, jeigu visur, kur įdedi fotke vaiko, dėtum vyro, tai būtų crazy visiškai. Bet su vaikais mes tą darom. Kaip ir sakiau, kaip teatre, tu turi jausti pagarbą tam žmogui. Aš čia ne šventa, mano social media pilna mano vaiko, bet labai stengiuosi nebekvailinti jo“.

„Kai aš ją atjunkiau, aš supratau savo klaidą, kad tie du metai buvo apie mane: kaip aš auginu vaiką, o ne kad vaikas auga. Manau, su antru būtų visai kitaip. <..> Nors irgi gal netaip smegenys sudėliotos“.

***apie knygą ir blogą***

„Man atrodo, aš parašiau viską, ką galvojau, o narstyti niuansus – kiekvienas kitaip priima“.

„Mamystės“ nuolatinis tas back flash‘as buvo: „na, ko tu čia skundiesi?“. <…> Netgi rašant, tu visada turėjai pradėti su kažkokia gražia pastraipa ir baigti su kokia gražia mintimi, kur esmė būdavo viduryje. Ir bet kokiam interviu, kur duodavai, visada reikėdavo laviruoti“. <..>

„Pavargau įrodinėti, kad šiaip viskas yra gerai.“

31947537_924144121080198_6729620038027837440_n.jpg

„Kodėl “Mamystė” buvo kitokia, velnias žino, bet man atrodo, kad buvo “laikmetis” kažkoks – buvo “mokyklų sandūra” – kad prieš tris-penkis metus auginusios kažką kitaip darė, ir ar tai buvo ginčai apie miegą, apie pieną, apie kažkokius ritmus, apie mamos atsakomybes.. – atsirado tokie žodžiai kaip “poreikis”, kaip “empatija” – mes jų neturėjome prieš dešimt metų žodyne apskritai. Tai va, kažkas viešumoje pradėjo rastis, vieni užsikabino, kiti dar ne, ir tada prasidėjo visas rašymas – o tai kaip teisingai daryti? Visi klausia, kaip teisingai, bet niekas nežino. Po kurio laiko tu supranti, kaip teisingai, bet tu nemoki, nes tu – nemokytas”.

„Ta riba tarp griežtumo ir švelnumo man yra nesuvokiama. Aš per dieną būnu šešiolika kartų kitokia. Dar įdėkime vyrą į šitą piešinį, su savo nuostatomis <…> tau norisi rėkti pačiai, o tu sakai vaikui „nerėk“. Čia apie tai, kad tu nežinai, ką daryti, čia nėra taip, kad gimė vaikas ir daryk, ką tu nori, bet tu matai, kad yra klaidos, kad nėra to vientisumo, tada tu bandai to vientisumo ieškoti tam, kad neišprotėtum“.

„Pirma knyga baigiasi su moters istorija, kur ji sako “kaip aš noriu dar vieno vaiko”. <…> Antra knyga man patinka, nes ten yra finalas apie tai, kas yra esmė – aš esu nėščia ir aš neturiu ką pasakyti: aš nieko nežinau. Kad tu neįsivaizduoji, kas tavęs iš šitų istorijų laukia, kad nebūtinai tu norėsi antro vaiko, kaip mano atveju, pavyzdžiui. Tiesa yra: yra visko, ir nebūtinai viskas baigsis „happy ending“, bet tai nereiškia, kad aš dabar turiu nusišauti“.

***apie persileidimus***

Milda: „Kaip tu {rašydama knygą} pajautei persileidimo temą?“

Aušra: „Mane šokiravo statistika”.

“Ta paskutinė knygos fotkė, kur tu klausei, esu aš: ten yra mano nėštumo testas, aš tuo metu laukiausi antrą kartą. Tas niekur nenugulė”.

„Mano atveju, aš nesijaučiau, kad mano reakcija yra universali.<…> Tu visaip gali reaguoti į persileidimą. Tai nebūtinai yra tragedija, ar ne? Ir yra atvejų, kai tai yra palengvėjimas. Mano toks nebuvo variantas: tiesiog aš po dviejų dienų nebeverkiau ir nebeliūdėjau. Tada supratau, gal aš nerašysiu apie tai“.

„Aš buvau perbalus ir pajuodus nuo tuometinio vaiko auginimo. Pusantrų metų nemigos, vis dar žindai ir vis dar septyni kartai per naktį. Apie kokį dar išnešiojimą kalbėti – tai buvo labai aišku, kad aš neturiu fizinių gebėjimų dar vieną vaiką išnešioti. Tai, sakyčiau, labai ramiai tas praėjo, tai neatrodė verta rašyti. Man atrodo, yra didesnė problema, kai yra persileidimas su pirmuoju, kai tu labai lauki ir labai nori, kai tu viską idealizuoji, kai tu nesupranti dar, ką reiškia būti mama, kai tai yra tavo svajonė ta pačia gražiausia prasme. Dėl to man baisu šnekėti, kad neskambėtų kažkaip atmestinai: buvo, bet nebuvo taip, kad aš aprašyčiau taip, kad visos apsiverktų. Nes toks yra noras, lūkestis“.

“Kai tu kito žmogaus istoriją skaitai arba stebi iš šono, tai tu išgyveni visus savo nesaugumus ir maksimaliai tą dramą ir jautrumą iškeli. Kai pačiai tai atsitinka, tai tos tokios dramos būna vienas geras paverkimas, ir paskui yra tas talentas užrašyti. <…> Komunikacija labai išaugina tą emociją”.

Milda: „aš dabar galvoju apie persileidimų temą, kad visgi man tai vis tiek atrodo kaip tokia indikacija, kad apie tai yra tiek mažai kalbama, ir tik tokios užuominos, net ir raštinės, kurios yra žiauriai emociškai užkrautos: mes kiekvienas įdedam savo kažkokią reikšmę ir jeigu mes apie tai daugiau atviriau kalbėtume ir kuo daugiau kalbėtume, tai darytųsi paprasčiau – mūsų jau taip nebejaudintų“.

***apie pokyčius motinystės vaizdavime***

„Kai aš pradėjau „Mamystę“, aš kovojau su grožiu – dėl to atsirado fotografijos, norėjosi fiksuoti realybę – nes aš tada mačiau tik tai, ko jau dabar nebėra: kai būdavo tos moterys su tais kūdikėliais suvyniotais į kažkokius kiškučius, jos stovėdavo pievoje apsikabinusios pilvą. <…>. Tai niekaip nesisiejo su nutekėjusia maike nuo pieno, kai kūnas tavo išvis deformuotas, ten viską skauda, tie paakiai, ir tie plaukai ten slenka – to nebuvo. Ir aš norėjau pasakyti, kad gi tu su tuo gyveni kiekvieną dieną, ir norėjosi dėl to jaustis gerai”.

“Tai buvo grynai apie vizualiką, apie tai, kad bet koks viešas mamos vaizdavimas buvo labai nupudruotas ta fizine prasme. Ir va dabar, atsiradus smartphone‘ui, tas mutavo. Ir dabar tau neužtenka būti gražia – turi būti įdomi: grožis nulipo nuo pjedestalo, mes į jį nebekreipiame dėmesio, mes jau žinome, kad čia moterų teisės ir visa kita ir tau jau nebereikia būti visada pasidažiusiai“.

Aš: „Išsikovojom, kad galim būti negražios”.

Aušra; „Taip. Mes galim būti negražios, bet turim būti žiauriai fainos, turim daug keliauti, judėti, turim nuolat kažką veikti, turim nuolat kažką atidarinėti, turim vaikams #parodytipasauli: tu negali tiesiog sėdėti namuose, nueiti iki smėlio dėžės <…> Bet, vėlgi, čia mūsų burbule: aš taip pasakiau ir staiga prisiminiau kiek mamų pažįstu, kurios sėdi namuose ir joms faina. Valio už jas“.

„Tai yra dar blogiau, nes yra daug lengviau užsidėti suknią, pasidažyti, nuvalyti vaiką, nusifotkinti vieną kartą, sugrįžti namo – ir tu mėnesį laiko vėl gyveni kaip gyvenusi: įsidedi į feisbuką nuotrauką ir viskas. Bet yra daug sunkiau kiekvieną dieną sukurti Instagram story iš savo „nerealiai fantastiško gyvenimo“, žiauriai gražaus vaiko ir t.t. Aš čia nesakau „jos“, čia sakau „mes“.

Milda: „Ir tu pats turi patikėti tuo. Negana to, iš kiekvienos neigiamos patirties turi išspausti prasmę ir potrauminį augimą. <…> Man atrodo, kažkurioj vietoj išsenka tie resursai, ir kad tai netaptų ligų pavidalu, vėžių epidemijomis, nes mes taip varom – kaip arkliai nusivarom“.

Aušra: „Kitas dalykas yra tai, kad tu visąlaik įsivaizduoji, kad tu gyveni filmuojamas ir stebimas žmonių. Net jei jų fiziškai nėra, tada tu pats padarai, kad jie būtų. Nes tu nusifotkini ir įdedi, tai reiškia, kad tu turi nuolatinę įtampą, kaip aš atrodau, ar tai, ką aš padariau, yra atskaitoma. Gyveni kaip filme, kaip herojus kažkoks“.

***dar apie smartphone‘us***

„{straipsnio} esmė ta, kad vaikas vertina save pagal tai, ar mama išsitraukė telefoną“.

***apie tatuiruotę***

“Aš norėjau tatuiruotės po to, kai labai aiškiai sau pasakiau, kad ji neturi turėti prasmių – kaip ir viskas mano gyvenime. Tai aš dariausi dėl to, kad man patinka tas įvaizdis – aš nežinau, ar aš vis dar kaip sako „can pull this off“. Aš po trijų dienų eisiu ją užbaigti – visą ranką. Man tiesiog gražu. Jeigu jau pririšti prie prasmių, ko aš nenoriu, nu vat nesvarbu – nes daug dalykų gyvenime nėra svarbūs”.

“Viskas kinta. Man čia buvo apie tai, kad aš galiu daryti, ką aš noriu. Ir man nesvarbu, ką kiti pasakys ar ką mano mama pasakys – visada yra žiūrinčiojo kampas, ir tu gali daryti ką nori: bus, kurie manęs nekęs, bus, kurie sakys, kokia tu faina, ir didžiąja dalimi tai nuo manęs nepriklauso. Aš žinau, ką aš darau: žiūriu tiesiai, sugalvoju ir darau. Aš nekuriu prasmių, man taip tiesiog – aš dabar, šiuo metu, noriu tai padaryti“.

40310618_492203047912436_8392641700140417024_n

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: