Gintarė Šekštelytė: “aš turėjau pusę mašinos Naujojoje Zelandijoje”

Su Gintare susipažinome maždaug prieš penkerius metus; tarkime, mes dirbome kartu. Tuomkart santūriam kolegiškam santykiui neliko nei laiko, nei vietos – Gintarė tiesiog išplėšė man širdį. Šiuo metu ji yra Indijoje, kartu su drauge Bernadeta tęsia savo kelionę: per pastaruosius tris metus jos aplankė gausybę šalių, o viskas prasidėjo nuo Norvegijos. Tai istorija apie gyvenimą pokytyje, stabilumo pojūtį kelyje, draugystės galią ir keistą ligą dievybės vardu RA.

Gintare, aš gerai pamenu tą momentą, kai pasakei, kad išvyksti gyventi į Norvegiją, kad radai ten darbą. Atrodei rami ir užtikrinta – jaučiau, kad tau to reikia, kad tau yra ankšta. Ar gali papasakoti, kaip viskas klostėsi nuo tada, kai išvykai? 

Taip, savo mėgstamą interjero dizainierės darbą geroje įmonėje Lietuvoje iškeičiau į gėlių šiltnamius Norvegijoje. Nė akimirkos neabejojau savo sprendimu. Tuo metu man trūko įkvėpimo ir gaivaus laisvės pojūčio. Norėjau išlipti iš bet kokių primetamų rėmų ir pagyventi dėl savęs.

Receptą kelionei į Norvegiją man išrašė draugė, o dabar ir bendrakelievė Bernadeta. Ji prieš manąją Norvegiją šešis mėnesius keliavo viena po Pietų Ameriką. Be to, netikėtai man buvo nustatyta vadinama “nepagydoma liga” – RA. Atėjo suvokimas, kad turiu veikti čia ir dabar. Gyventi taip, kaip noriu ir įgyvendinti savo svajones, nes vėliau gali būti per vėlu.

Norvegija buvo tarpinė stotelė, mano kelionės pradžia, apšilimas prieš Naująją Zelandiją, Indiją ir kitas aplankytas šalis. Bet dabar, žvelgiant atgal, Norvegija man yra beveik namai, į kuriuos vis traukia sugrįžti: ten suradau vidinę ramybę, išsigryninau tikslus, pažinau begalę nuostabių ir įkvepiančių žmonių, bei susitaupiau vaistams – kelionėms.

Kuo Norvegija tau pasirodė artima?

Turbūt ryšys su Norvegija užsimezgė dar studijų laikais, kai mano žvilgsnis nukrypo į skandinavišką interjerą. Čia vyraujantis paprastumas, jaukumas, minimalizmas idėjiškai buvo labai artima man.

Norvegijos gamta, kalnai, baltosios naktys ir šiaurinės pašvaistės – tai dar vienas raktas į mano širdį: ši šalis pilna stebuklų, kad ir paprastas sekmadienio žygis į mišką gali tokiu tapti.

Ir, žinoma, mane labiausiai pavergė jų gyvenimo būdas ir tas vadinamas HYGGE. Nors Danija yra tituluojama HYGGE sostine, bet Norvegija šiame sąraše yra antra. Man patinka, kad čia žmonės laisvi ir vienas kitam nepriekaištauja. Jie daug dėmesio skiria gamtai ir aktyviai laisvalaikio veiklai. Kadangi pragyvenimo lygis šalyje yra gana aukštas, žmonės gali sau leisti gyvenimą, bet ne uždirbinėti gyvenimui. Jie nepersidirba ir mielai iškeičia kelias darbo valandas biure į slides ar žygį kalnuose. Jų šventės – toli gražu ne užstalės – visos norvegų Kalėdos kalnuose, o Velykos – žygiuojant.

19437497_10207577300668884_2951599294326903605_n

Kaip manai, ar ligos koreguoja mūsų gyvenimus? Jei taip, tai kaip? Ar gali daugiau papasakoti apie RA?

Žinoma, kad koreguoja, ir net labai stipriai, tik vieniems tai gali būti gyvenimo pabaiga, o kitiems nauja pradžia. Labai tikiu, kad viskas priklauso nuo požiūrio ir pasirinkimo. Deja, žinau atvejų, kai žmonės net anksčiau laiko pasirašo sau nuosprendį ir nededa jokių pastangų sveikti ar kažką keisti. Aš pasirinkau sveikti ir kiek tik įmanoma daugiau gyventi čia ir dabar. Gal tai banali frazė, bet sergant ji tampa aktuali kaip niekada.

Priimti sprendimus keisti savo kasdienius įpročius, mitybą, darbą, atrasti laiko bei meilės sau ir pradėti įgyvendinti senas svajones buvo paprasčiau žinant, kad galbūt po 10 metų į rankas bus sunku paimti stiklinę ar išlipti iš lovos. Ir net nereikėjo tų 10 metų, nes buvo dienų, kai po darbo mane nurengti turėdavo draugė, rytais iš lovos padėdavo išlipti mama. Atsimenu tą jausmą, kai nepakanka rankose jėgų atidaryti mašinos durelių ar atrakinti durų. Kai kiekvienas žingsnis autobusų stotelės link yra persmelktas skausmo ir ašarų.

Sužinojusi savo ligos diagnozę – reumatoidinis artritas, nieko nenutuokiau apie tai, neįsivaizdavau, kas manęs laukia, kaip su tuo reikės gyventi. Ir, žinoma, aš googlinau – googlinau ir verkiau, beveik raudojau ir labai stipriai išsigandau. Buvo rašoma labai blogai, labai liūdnai, o pasijungus vaizdų galeriją darėsi dar kraupiau. Turbūt tas didelis išgąstis ir suvokimas esamos padėties mane pastūmėjo kuo greičiau veikti.

Reumatoidinis artritas – tai lėtinė autoimuninė ir progresuojanti liga, kuri pažeidžia sąnarius (simetriškai), o laikui bėgant gali sukelti ir raumenų atrofiją. Pagrindiniai simptomai yra sąnarių tinimas, skausmas ir sąstingis (ypač rytais). Dažniausiai deformuojasi plaštakų ir pėdų sąnariai, kiek rečiau didieji: klubai, keliai, alkūnės, pečiai ir pan. Dažniau konstatuojama moterims. Ir, deja, tai sparčiai „jaunėjanti“ liga. Vis dažniau nustatoma 25 – 30 metų amžiuje. Gaila, tačiau vis dar nėra aišku, kas tiksliai sukelia šią ligą ir dažnai ją labai sunku konstatuoti, nes pirminiai simptomai gana apgaulingi ir imituojantys daugelį kitų ligų.

Manau kiekvieną ligą turėtume priimti kaip pamoką, o gal net ir dovaną. Tai lyg išbandymas tavo jėgų, ryžto ir tikėjimo. Tai didelių atradimų ir ieškojimų metas, reikalaujantis susikaupimo ir koncentracijos. Žinoma, būna nevilties akimirkų, bet svarbiausia yra neužsiliūdėti ir judėti į priekį. Svarbu turėti tikslą ir būti drąsiam keisti save – savo pasaulį pradedant šiandien.

29542374_10211236902417750_1660055746713934225_n.jpg

Gal gali patikslinti, kaip įveikei ligą? Ar šiuo metu tau reikia vartoti vaistus?

Keliones galėčiau traktuoti kaip vaistus, bet, visgi, visus šiuos metus aš leidausi ir vartojau vaistus. Tačiau jų reikia mažiau, kai keliauju ten, kur šilta, kur esu atsipalaidavusi, nesusiduriu su įvairiomis įtampomis, stresu ir nepersidirbu. Liga yra tarsi mano ribų “matuoklis”: kai peržengiu, perspaudžiu save, liga įjungia raudoną šviesą  – skausmą, tinimą, uždegimą. Ji moko save pamilti labiau – turbūt tai ir buvo pati didžiausia pamoka, kurią vis dar mokausi. Šiuo metu atrandu jogą, kaip dar vieną mokytoją savo kelyje.

Kaip tavo sprendimą išvykti neapibrėžtam laikui sutiko tėvai?

Mama mane palaiko visur ir visada, bet mačiau, kad faktas, jog nesimatysime ilgiau nei metus, tikrai ją liūdino. O tėtis su močiute šią žinią priėmė kiek sunkiau.

Keista, bet, greičiausiai, tipiška Lietuvai, kad replikų apie dukrą paklydėlę sulaukia daugiau tėvai, nei aš. Pasirodo, esu kiek kitokio tipažo dukra: aš laisva, nepriklausoma, neturiu ir nenoriu turėti būsto paskolos, dar neplanuoju pastoti, nors, sako, jau laikas būtų. Su karjera irgi nekažką, bet internetas šiuo klausimu labai padeda – galiu dirbti per atstumą. Ir net mašinos neturiu! Nors, ne, meluoju, turėjau jos pusę Naujojoje Zelandijoje. Bet, vis tiek, sulaukiu komentarų, kad kažkas su manimi negerai, nes visus uždirbtus pinigus aš leidžiu patirtims ir kelionėms, bet „neinvestuoju” į savo ateitį.

Priminei man sociologės Mildos Pivoriūtės straipsnį, kuris praeitą balandį “išsprogdino internetus”: “Šiuolaikinis jaunimas: Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus”. Tai buvo sociologinė analizė tavo ir galbūt šiek tiek mano kartos. Jame fiksuojama tendencija, kad šiandieninis jaunimas sąmoningai atsisako romantinių santykių, o viena to priežasčių -“psichologinė apsauga nuo klampių pelkių”. Ar tu saugai save nuo “klampių pelkių”? Ar tokių santykių sieki, atsisakai, o gal juos nukeli vėlesniam laikui?

Dabar aš susikoncentravusi labiau į save, kad nebandyčiau kažkokių savo trūkumų papildyti kitu žmogumi ar reikalauti iš jo daugiau, nei turiu pati. Nenoriu būti santykiuose tuščias indas, kuris tik lauktų ir tikėtųsi būti pripildytas. Tikiuosi, kad man pavyks sutikti žmogų, su kuriuo būtume lygiaverčiai santykiuose ir dalintumėmės ar papildytumėme vienas kitą, o ne reguliariai pildytume…

Kelionėse būna visko – būna nuotykių, būna simpatijų, rimtesnių pažinčių. Bet aš tikrai sąmoningai vengiu kūniškų santykių ir prisirišimo. Taikliai pastebėta, kad tikrai nesinori kišti galvos į tą “peklą”, nes po to gali ir įklimpti – dar nesu tam pasirengusi.

Kur keliavote po Norvegijos?

Pradinis planas buvo Australija, tačiau atidėjome – nusipirkome bilietą į Bankoką; labai tiksliai savo kelionių niekada neplanuojame – vienintelis mūsų planas yra būti be plano. Tai pati geriausia backpackerio privilegija, nes esi laisvas kaip paukštis, gali atsipalaiduoti ir leistis į nuotykius.

Tailande mes praleidome maždaug mėnesį. Keliavome oru, žeme, vandeniu – viskuo. Per trumpą laiką norėjome užgriebti visą šalį. Čia labiausiai įsiminė gatvės maisto kultūra, kvapų mišrainė, šventyklos, praleistas pusdienis dramblių rezervate, ir, žinoma, masažai. Taip pat salos ir paplūdimiai.

23844881_10210373455872126_6754942756674434703_n.jpg

Keliavome nesezono metu, todėl pamatėme ir tikrąjį Tailando veidą: užterštumo mastą, Indijos vandenyno išmetamas šiukšles, kurios vaikams atstoja žaislus, o vietiniai sugeba iš jų suręsti namus ar bent kažką panaudoti buityje. Sukrėtė vietinių skurdas ir didelė nelygybė.

Iš Tailando autobusu nuvykome į Malaiziją. Įsimylėjome Džordžtauną. Po laukinio Tailando šis miestas buvo gan europietiška patirtis. Ten stebėjome, kokios turistų eilės driekiasi nusifotografuoti prie lietuvio Ernesto Zacharevičiaus gatvės meno darbų.

14462874_10207221605597839_2445540138293559111_n.jpg

Singapūras – tai meilė iš pirmo žvilgsnio: tos dangoraižių džiunglės buvo kontrastas Tailando ir Malaizijos gamtai. Klaidžiojau ir žavėjausi tuo, ką gali sukurti žmogus, inspiruotas tos pačios gamtos ir išreikšti visa tai architektūriniu pavidalu. Vaikščiojome po muziejus (labai patiko Red Dot Design Museum) ir net nuėjome į kiną!

Tada – mano mylimoji Indonezija. Aplankyti Lomboko salą pasirinkome ne atsitiktinai: sena svajonė buvo surfinimas. Mūsų vadybininkas iš Norvegijos gėlyno, užkietėjęs surfintojas iš PAR, išlydėjo mus su sąlyga, kad pirmas bangas gaudysime būtent ten. Tą ir padarėme. Lomboke buvo daug pirmų kartų: pirmoji banga, avantiūriškas trijų dienų žygis į mano pirmąją Rinjani viršukalnę (3726m). Taip pat Lomboke užsimezgė tikroji mano pažintis su joga.

42559994_10212393281046493_4261343646307057664_n

Nepraleidome Balio, vėliau nuvykome į Java salą. Čia pirmą kartą išbandėme Vipassana meditacijos kursus kalnuose: 10 dienų tylos, paskaitų ir meditacijos be jokio išorinio kontakto. Tai buvo stiprus ir nepamirštamas patyrimas.

Pakeliavusios po Pietryčių Aziją sugrįžome į Norvegiją padirbėti. Buvome laimėjusios vizą į Naująją Zelandiją, todėl užsidirbusios iš karto ten ir vykome. Naujojoje Zelandijoje praleidome dešimt mėnesių: tai buvo vienas didelis nesibaigiantis nuotykis kelyje ir gyvenimas automobilyje, daug naujų patirčių, įvairių darbų. Grįždamos iš NZ užsukome į Indiją, nes tai, vėlgi, buvo sena svajonė – šiuo metu čia ir esame.

O kur keliavote Norvegijoje?

Puikus nuotykis buvo plaukimas – raftingas srauniąja Sjoa upe. Man atrodo, aš tą kartą gimiau iš naujo, nes mūsų valtis, pagavusi didelę bangą, buvo beveik apvirtusi, o aš perskridau į kitą valties kraštą ir atsidūriau lediniame upės vandenyje. Jo temperatūra, berods, siekė vos 7 laipsnius. Laimei, buvau su hidrokostiumu, bet vis tiek kūnas patyrė stiprų šoką: praleidusi daugiau nei vieną ar dvi minutes vandenyje, negalėjau pajudėti ar šnekėti. Gelbėtis nebuvo jėgų. Gerai, kad kolegos greitai sureagavo.

19030410_10207474051487719_8872559970404269745_n.jpg

Dar viena vasaros išdaiga buvo žygis į aukščiausią Norvegijos ir Skandinavijos viršukalnę Galdhøpiggen(2469m). Vasarą ieškojom būdų atsigaivinti, todėl sumanėm rasti sniegą. Ir radom. Labai smagus žygis!

Nepamirštama ir gaivinanti kelionė – liepą trise skridome švęsti Bernadetos gimtadienio į šiauriausią Norvegijos ir Europos teritoriją – Svalbardą, esantį Arkties vandenyne. Pirmą kartą gyvenime teko sutikti baltąsias naktis. Kelionė buvo kaip sapnas: trumpas, bet labai gražus, šaltokai egzotiškas, kiek baltas, paledijęs ir, turbūt, panašus į Islandiją (nors ten dar nesu buvusi, bet sprendžiu iš Bernadetos pasakojimų). Pirmą kartą žygiavau, o, tiksliau, bridau ledynu! Buvau apsupta keliasdešimties šiaurės elnių. Jaučiau, kad šioje saloje svarbiausia yra flora ir fauna, o žmonės čia tik svečiai. Didžioji jų dalis – mokslininkai, gamtos mylėtojai ir fotografai, kuriems rūpi žemės ateitis, globalinio atšilimo sukeliamos problemos. Svalbarde, kalbantis su mokslininkais, jie tau beria faktus apie kasmetinius vis didesnius temperatūrų pakitimus, nuošliaužas, neužšalantį vandenyną, iš bado mirštančias baltąsias meškas. Visa tai pamatai savo akimis.

Minėjai, kad keliaudama norėjai išsilaisvinti iš rėmų. Ką turėjai omenyje? 

Užsisenėję posovietiniai kompleksai mus riboja. Ir nors gimiau lūžio/atgimimo metais, esu stipriai įtakota savo tėvų, senelių, mokytojų kartos. Todėl tos ribos – baimė, kontrolė, apibrėžtumas – vis dar ryškios ir sunkiai ištrinamos.

Mes esame laisva šalis, bet žmonės čia nelaisvi: jie savo svajones bando įgyvendinti kituose, gąsdina kitus to net nepatyrę ir galvoja, ką pagalvos “kiti”. Taip pat mes turime daug baimių, esame uždari, nelinkę dalintis, padėti vieni kitiems. Bijome „kitokių“ žmonių: ryškių, garsių, emocionalių personų, bijome tvirtų nuomonių, provokuojančio meno, kitų spalvų, religijų. Viskas, kas nepažinta, baugina.

Labai gaila, kad mums buvo draudžiama klysti. Mes tiesiog negalėjome augdami daryti klaidų. Negalėjome mokytis pasaulio šiuo pažinimo keliu. O būtų buvę kur kas įdomiau. Patys būtumėme įdomesni sau ir kitiems. Labiau pasitikėtume savimi.

Bet niekada nėra vėlu keistis.

23167605_10210252658892277_8404607529949866348_n.jpg

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: