Švedijos kronikos, arba “lagom” pas Pterodaktilį

Prisėdau suvesti kelionės išlaidų, nes dalinomės jas su Aliona, ir pradėjau atkurti kiekvieną kavą, traukinį, vaizdą, jauseną – tai, ką fiksavom ir patyrėm svečiuose pas Pterodaktilį. Šis įrašas kaip eskizas didesnio paveikslo, kurį galėčiau pavadinti Švedijos kronikomis arba lagom pas Veroniką.

***

Pirmoji kava Malmėje, ten laukėme Veronikos atvykstant mūsų paimti. Aš gėriau latę su sojos pienu (jie turėjo), o Aliona – karštą šokoladą. Kavinė buvo jauki, šilta, jos svečiai- ankstyvi prašalaičiai, tokie kaip ir mes, norintys sušilti. Kalbėjomės apie podkastą ir Alionos pranešimo dalį konferencijoje „Nefokuse: moterys kino industrijoje“ .

***

Jie atvyko! Antanas vežimėlyje priekyje, Elžbieta su Adele slėpėsi už mamos nugaros. Ėjome apžiūrėti centro, Veronika pasakojo apie Malmės identiteto paieškas, sunkumus ieškant būsto (o tai tikrai sunku Švedijoje, beveik neįmanoma!), apie sprendimą keltis į mažesnį miestą, esantį tarp Malmės ir Lundo.

***

Kavinė Nr. 2. Malmėje, žalumos gausioje interjero parduotuvėje. Vaikams Veronika pirko sulčių, mes su Aliona įsisavinome po sumuštinį. Aptarėme įstatymo pataisas. Perskaičiau “Levituojančius perfekcionitus”, kurio paleidimas dubliavosi su mūsų ankstyvu skrydžiu.

***

Jų namai. Erdvūs, šviesūs ir pastebimai funkcionalūs (#TieSvedai). Adelė ir Elžbieta pristatė dar dvi namų šeimininkes: katines Astą ir Vildą. Tai namo savininkų katinės, ne Barkauskų-keliaujančios. Kas nustebino, o gal ir ne, kad katinės buvo sučipuotos. Tokiu būdu tik jos galėjo pralįsti pro tam skirtą angą duryse (kur kas pažangesnis metodas nei tas, kurį su sese taikėme Baltų prospekte, Kaune).

***

Veronika išvirė jaunų burokėlių sriubos. Vėliau prigulėme, bet neilgam. Vakarienei buvo mėsinga menkė – pastebėjau, kad jos vaikai valgo viską, ko mano vaikai nevalgo. Dar žaidėme stalo žaidimą su įvairių valstybių vėliavomis – aš norėjau laimėti, bet kortelių buvo per daug.

***

Kitą dieną Veronika pasiūlė mums vienoms aplankyti į Lundą, nes dėl ligų darželis neveikė, o išvykti su vaikais visai dienai prie tokio oro gali būti per daug ekstremalu. Davė mums žemėlapį: parodė, kur yra Lundo katedra, universiteto miestelis, Eskizų muziejus ir patikrintas salotų baras.

***

Iki katedros su Aliona brovėmės aplankydamos visas įmanomas pagrindinės gatvės parduotuves: Lindex, fotografijos reikmenų, vaikiškų rūbų. Juk galėjome nevaržomai dairytis! Galiausiai užstrigome knygyne, kuriame nusipirkome knygų ir žvakių (kaip nuobodu). Dar Petsono ir Finduso kalendorių.

***

***

Universitetinis miestelis. Kas gi nenorėtų čia studijuoti. Ką? Beveik bet ką. Mačiau socialinės antropologijos katedrą. Vertėtų vien dėl skaityklų grožio ir kėdžių formų jose.

***

***

Eskizų muziejus. Švediškai – Skissernas museum, o praplėstas pavadinimas Museum of Artistic Process and Public Art. Nes čia “ne tik tyrinėjamas kūrybinis procesas ir eskizavimo svarba,  bet ir siekiama atspindėti menines vertybes bei jų ryšį su visuomene”. Muziejų įsteigė Lundo universiteto profesorius Ragnar Josephson, dėstęs meno istoriją. Kolekciją jis rinko nuo 1900 metų; dabar joje rasite ir Šiaurės šalių menininkų, ir tarptautinių žvaigždžių (Sonia Delaunay, Diego Riviera, Henri Moore’as, Henri Matisse’as, Christo ir Jeanne-Claude).

***

94C7B8F3-8253-4FD9-9E62-290E174E19E2

***

Įdomus dalykas, muziejaus kilnojamoje ekspozicijoje apie kolektyvinę atmintį “Memory Matters” radome lietuvių menininkės Indrės Šerpytytės darbus: tai jos fotografuoti maži mediniai namukai, “kuriuose” Sovietų sąjungos metu buvo vykdomi tardymai ir egzekucijos (pilnas fotografijų serijos pavadinimas „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai”). Ji taip dirbo: adresus pastatų rasdavo dabar jau atviruose KGB archyvuose, tada siųsdavo nuotrauką medžio drožėjui, pagal kurią šis gamindavo namo maketą (drožėjas nežinojo, kuo pasižymi namas). Vėliau ji medinį namą fotografuodavo – panašiai kaip natiurmortą. Rašo, kad tų namų yra labai daug, o čia eksponuojama tik dalis jų. Indrės darbus turi įsigijęs Viktorijos ir Alberto muziejus, ji dalyvavo parodose Tate Modern ir MoMa, ir dar kituose, kurių aš nežinau.

***

***

Grįžome jau tamsoje, (slapčiomis) per langus stebėdamos švedų interjerus, saugius namus ir buitį (juk čia gyvenama be užuolaidų – gal tai ir istoriškai susiklosčiusi aplinkybė). Mus pasitiko Barkauskų šiluma, jų vakarinė rutina ir tulpės.

***

***

Paskutinę viešnagės dieną Veronika pasiūlė vietinę “atrakciją” (na, man tai atrodė atrakcija, bet jiems tai daily life): važiuoti dviračiu iki maisto parduotuvės. Tik priminsiu, kad lauko temperatūra buvo maždaug -1 Celsijaus, plius vėjas, tai feels like -12. Bet Švedijoje nėra blogo oro, yra tik važiavimas dviračiu. Ir dviračiai ten ne bet kokie: aš gavau tvirtą lyg “moterišką” su krepšeliu priekyje, o Veronika vairavo elektrinį-pusiau-mašiną su priekaba vaikams vietoje krepšelio. Alionai pasiūlymas buvo ne prie širdies.

***

***

Kelionės metu aš Alionai išgelbėjau gyvybę: pastebėjau greitai į ją lekiantį dviratį, šokau į dviračių taką ir staigiai nuo jo patraukiau. Aliona liko gyva ir dėl to mes grįžome į Kopenhagą, tada į Kauną, tada į Vilnių.

3 Comments

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: