#6 epizodas: Pametinukai ir jų tėvai

Šeštame tinklalaidės “Ryšys” epizode analizuojame, ką reiškia būti pametinukų tėvais ir ką reiškia būti pametinukais.

Epizodo pašnekovės:

  • Ieva Šuipė – psichologė, tinklaraščio “Mes tėvai” autorė, pozityvios tėvystės lektorė, iniciatyvos “Niekieno vaikai” bendradarbė, 3 vaikų mama.
  • Aliona Šalaj – psichologė, tinklaraščio www.vienok.lt kūrėja, socialinių mokslų daktarė, fotografė, 3 vaikų mama.
  • Milda Kukulskienė – psichologė, tinklalaidės “Ryšys” bendrautorė, tinklaraščio “Švelni tėvystė” iniciatorė, LSMU lektorė, 2 vaikų mama.

Šiek tiek išrašytų minčių:

Ieva: “Man atrodo, svarbiausia yra pasiruošti pačioms mamoms ir įsisąmoninti tai, kad normalu, jog tu rūpintis nori labiau  – ir tavo visas kūnas sako labiau rūpintis – naujagimiu. Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad tavo vyresnėlis per naktį neužaugo – jis staiga netapo savarankišku vaiku ir jam vis dar tavęs reikia tiek pat, kiek ir anksčiau. Ir, aišku, neturėti tikslo, kad dabar aš savo laiką turiu dalinti po lygiai kiekvienam, nes, aišku, kad to nereikia”.

Milda (apie antro vaiko gimimą): „atsimenu tą jausmą, kada patekau šiek tiek anksčiau į ligoninę ir pirmą kartą buvau be pirmagimio ilgesnį laiką. Ir net ir gimus kūdikiui, kada dar antram kūdikiui nėra atsiradusio prieraišumo iš karto, o su pirmu vaiku tas prieraišumas jau yra labai stiprus … ir atsimenu tokį kažkokį ilgesį, kad aš negaliu būti (su pirmagimiu), bet turiu būti (ligoninėje).”

Aliona: „Ką aš norėjau pasakyti, kad tėtis čia perima didžiulį vaidmenį (…). Nes aš visiškai suprantu, kad mamos dėmesys natūraliai nusikreipia į tą mažesnį vaiką, ir kad ir kokia ten buvau psichologė ar mokslų daktarė… Ta prasme, situacija yra tikrai sudėtinga, ir tu pamiršti visus tuos savo laipsnius ir tai, kaip čia reikėtų paskirstyti tą savo dėmesį: aš gal žinau teoriškai, bet praktiškai tai pasidaro neįmanoma“.

Ieva: „Pavojus kyla tuomet, kad, kai mes pasidaliname tais vaikais (vienas tėčiui, kitas – mamai), tampa labai patogu, ir tu tada automatiškai net pamiršti, kad mamos vis tik vyresnėliui irgi reikia – nesakau, kad tiek pat, kiek kūdikiui, bet reikia. Tai čia labai svarbu tėvams būti sąmoningiems ir prisiminti, kad tada, kai kūdikis ramus, ar gali kūdikiu užsiimti tėtis, tai tada duoti kūdikį tėčiui, o pačiai mamai pabūti su vyresnėliu: kad vyresnėlis irgi suprastų, kad mama mano niekur nedingo, kad aš nesu dabar tik tėčio vaikas“.

Aliona: „Bet man tiesiog gražu tas ryšys; ir tas toks nerimas, kad gal jie per daug sulipę ten ar ką. Man tai fainai, kad jie sulipę, taigi tiek laiko bus dar atlipti, o jeigu nenorės, tai kas čia blogo – geras ryšys tarp brolio ir sesės“.

Aliona: „Tada žiauriai sumažini kartelę: pagrindinis tikslas yra tai, kad jie (vaikai) būtų gyvi ir sveiki. Ir nedarai daugybės gražių dalykų, kuriuos galėtum daryti. (…) Aš niekada neplanavau turėti tiek vaikų, ir kai gimė antras, mums atrodė, kad viskas ten užsipildė, kad būsim tokia standartinė šeima. Ir kai gimė trečias po tokio trumpo laiko, tas mane taip išmušė iš vėžių, nes visi mano planai sugriuvo: aš nieko nespėjau, neišsimiegojau, buvau ir pikta, ir visokia kokia, savyje atradau galbūt vaikystės blogų patirčių, kurios irgi atsiskleidžia, kai gimsta vaikai. Tu supranti tada, kokia tu vis dėlto esi netobula. „Netobula“ čia dar gražus žodis: tu esi pikta, žiauri.. visokių dalykų sužinai apie save. Bet iš kitos pusės, aš galvoju, kokia tai vis dėl to išlaisvinanti patirtis, kad tu supranti, kad ne tu viena čia viską kontroliuoji, ir kad dalykai vyksta ir be tavęs, ir jei tu atsitrauki, tai jie gal net geriau kartais vyksta, ir jeigu tu lengviau pažiūri, tai ir vaikai lengviau pažiūri. Nu toks truputį let it go atsirado“.(…) Tai ir sudėtinga, bet ir laisvės ir atsipūtimo tokio suteikia“.

Ieva: „Kai jau tapau antro vaiko mama, aš pajutau iš tikrųjų – mėgavimąsi kūdikiu, kūdikio auginimu. Jeigu su pirmu yra visiškas stresas, nežinomybė, nesupranti, kaip žindyt, viską skauda, tave kankina tos bemiegės naktys, keliesi penktą kartą naktį ir nesuvoki, kad visa tai pasibaigs, ir galvoji, velnias mane nešė į šitą…  Daug reikalavimų sau, daug pykčio ant savęs, daug nežinojimo. Ir vien iš to negali mėgautis ta motinyste. Tai su antru vaiku, kai jau viską žinai kaip kas (šiek tiek gal yra naujovių, nes vaikas šiek tiek kitoks), tu tada mėgaujiesi iš tikrųjų tuo kūdikiu. Tavęs taip nevargina tas kėlimasis penktą kartą naktį, nes tu tikrai suvoki, kad visa tai baigsis, kad visa tai praeis. Tu nebelauki, kada tas kūdikystės periodas praeis, nes su pirmuoju aš to laukiau.“

Aliona: „Pačiai kartais būdavo taip sunku, kad tu nespėji pasimėgauti, tai dėl to aš šiek tiek su pavydu žiūriu į vieno vaikas šeimas ar kai didesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų. (…) Tau tiesiog tikrai ir fiziškai, ir visaip kaip sunku, kad turi kartais sau tiesiog sąmoningai priminti, kad, aha, taigi, čia vis tiek nepaprasta kažkas“.

Ieva: „Mums tėvams nereikia galbūt turėti lūkesčio ir tokios užduoties sau, kad būtinai augindami vaikus mes juos turime užauginti geriausiais draugais pasaulyje – nes tikrai nebūtinai taip bus ir tikrai ne viskas nuo mūsų priklauso. Kad ir kokie mes būtume teisingi, geri ir mylintys tėvai, vaikai gali augti labai skirtingi, nes tiesiog jų temperamentai skirtingi, charakteriai skirtingi, poreikiai skirtingi. Bet ką mes galime padaryti, tai užauginti vaikus, kurie neturėtų nuoskaudų vienas kito atžvilgiu (…). Todėl aš visada sakau, nebijokime vyresnėlio nuversti nuo sosto, nebijokime ir dėl tų konfliktų, bet stenkimės viską padaryti, kas nuo mūsų priklauso, kad jie galėtų užaugti draugais – jeigu tokie norės būti. Kaip sakant – padovanokim draugą visam gyvenimui“.

Aliona: „Aš pati esu iš pametinukų, ir tarp manęs ir mano sesės yra lygiai toks pats amžiaus tarpsnis kaip ir tarp mano pametinukų. Nepasakyčiau, kad mes su sese esame geriausios draugės gyvenime – yra žmonių, su kuriais aš labiau turiu interesų kažkokių bendrų. Bet mes užaugome iš tos pačios dirvos, ir tas labai aiškiai jaučiasi. Tikrai daug išgyvenome kartu ir tai yra tiesiog toks bazinis stiprus ryšys: jis nebūtinai turi vadintis draugyste, bet mes tiesiog žinome, kad turime viena kitą nepaisant nieko  – per visą gyvenimą. Man atrodo, tas labai svarbu“. (…) Girdžiu, kad mes labai dažnai kalbame apie brolio ir sesės nukarūnavimą, bet kas man atsitiko ir ką aš jaučiu savo patirty, tai savęs pačios nukarūnavimas, savo visų lūkesčių ir savo mamos idealios vizijos nukarūnavimas. Tai, ką aš dabar turiu, niekada nebūtų atsitikę… aš tam tikra prasme savyje atradau dalykų, kurių niekada nebūčiau atradusi“.

***

Jeigu jums patinka tai, ką mes darome su Milda, ir jeigu matote tame prasmę, galite tiesiogiai prie to prisidėti paremiant tinklalaidės kūrimą per platformą https://www.patreon.com/rysys (galima rinktis vienkartinį mokėjimą spaudžiant “Make a custom pledge”). Labai labai jums dėkojame, jei pasirinksite paremti “Ryšį”. Jūsų finansinė parama gali ženkliai palengvinti mūsų veiklą.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: